Miesto prigimčių žemėlapiai

Linos Michelkevičės recenzija parodai “Miesto gamta: pradedant Vilniumi” (Nacionalinė dailės galerija, Vilnius, 2017 02 03 – 03 19):

“<…>Tai, kad meno ir mokslo tyrimai gali naudotis labai panašiais įrankiais ir formomis, patvirtina ne viename projekte matomi žemėlapiai – kaip rezultatų pristatymo, koncepcijų perteikimo priemonė ar prielaida naujiems vaizdiniams ir trajektorijoms. Motiekaitytė sudarė savo tyrinėtų sąvartynų žemėlapius sužymėdama juose atskiras teritorijas pagal būdingas augalų bendrijas. Valionienė archeologinius, architektūrinius, geografinius, geologinius ir istorinius tyrimus sujungė į kompleksišką Viduramžių Vilniaus planų atlasą. Kuai Shenas susluoksniavo Vilniaus ir skruzdėlyno planus – tiesa, gana tiesmukai, –iliustruodamas skruzdėlyno kaip miesto ir miesto kaip skruzdėlyno idėją. Von Bismarcko armatūros skulptūra – taip pat miesto žemėlapis, kurio principas – ne simbolinis reljefo ir objektų žymėjimas, bet lazerinis teritorijos skenas, paverstas trimate skulptūra. Galų gale Červiakovo po miestą vedama ekskursija – tai irgi naujo, simbolinio, žemėlapio braižymas pažįstamam miestui.

Žemėlapis yra it miesto idioma: savam stabilus ir nepastebimas (šis plokščias lakštas, pasakytų kai kas, neturi nieko bendra su trimačiu gyvenamu miestu), svetimam tai – įrankis, kad jaustųsi užvaldęs nepažįstamą teritoriją. „Miesto gamta“ pažeria saują naujų idiomų saviems: jeigu seniai kada teko pagalvoti apie Vilniaus žemėlapį, tikėtina, kad parodoje bent sykį perbraižėte tą, kurį nešiojatės galvoje kasdien – iš istorinės, dabarties ar net ateities perspektyvos.”

Daugiau: http://www.artseria.lt/Daile%202017-1_Book.pdf

Iliustracijose (šaltinis: artnews.lt):

Oksana Valionienė, Vilniaus erdvinė struktūra viduramžiais. Lietuvos istorijos institutas, Klaipėdos universitetas, 2015

Vida Motiekaitytė, Urbofitocenozės: Sintaksonomija, toksikotolerantiškumas, sukcesijos, funkcijos. Vilnius: Botanikos institutas, 2002

 

Leave a Reply